Gegužės 21 d., sekmadienį, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje, Papilio g. 7 vyks didelė iškilmė. Į Kauno miestą iš Gniezno miesto bus parvežtos šv. Adalberto–Vaitiekaus relikvijos.
11 val. numatytas relikvijų pasitikimas krantinėje prie Vytauto bažnyčios, 11.15 relikvijų perdavimas broliams pranciškonams Rotušėje, o 11.30 šv. Mišiose dėkosime Viešpačiui už gautas malones užtariant šv. Adalbertui-Vaitiekui.
Adalbertas Prahiškis (šventasis Adalbertas arba Vaitiekus), gimė apie 956 m. Bohemijos didiko Slavnyko šeimoje, Libicės prie Cidlinos gyvenvietėje. 970–980 m. mokėsi Magdeburge pas Adalbertą Magdeburgietį. Šiam mirus Vaitiekus perėmė iš savo mokytojo Adalberto vardą. 980 m. baigęs studijas grįžo į Prahą ir ten kunigavo. 982 m. paskirtas Prahos vyskupu. Nors čekai jau buvo pakrikštyti, Adalbertas daug dėmesio skyrė jų senosios pagoniškos tikybos liekanų naikinimui. 989 m. jis atsisakė vyskupo rango ir išvyko į Romą, kur gyveno šv. Aleksio benediktinų vienuolyne. 993 m. popiežius Jonas XV išsiuntė Adalbertą atgal į Bohemiją, kur jis vėl dirbo vyskupu. Jis įkūrė pirmąjį vienuolyną čekų žemėse – Brevnovo vienuolyną. Adabertas pakrikštijo vengrų karalių Gezą, vėliau nuvyko į Lenkiją pas Boleslovą Narsųjį. Su pastarojo pagalba vyskupas suorganizavo žygį į Prūsiją, siekdamas apkrikštyti pagonis.
Su karaliaus laivu ir skirtais 13 karių Adalbertas pasiekė Gdanską, kur vykdė masinį krikštijimą. Vėliau patraukęs tolyn vyskupas skelbė Dievo žodį, kirto pagonių girias, pasak aprašymų, patyrė didelį vietinių pasipriešinimą – buvo mušamas, peikiamas, aprėkiamas. 997 m. balandžio 23 d. 996-997 m. sandūroje Adalbertas išskubėjo pas Lenkijos valdovą Boleslovą I (992–1025). Nespėjęs gerai apšilti kojų Lenkijos valdovo dvare, 997 m. pavasarį jis jau buvo Vyslos žemupyje ties Gdansku, kur pakrikštijo dalį vietinių slavų. Anapus Vyslos plytėjo kitas visai nepažįstamas prūsų kraštas, kuriame Boleslovo I apsauga jau negaliojo.
997 m. balandžio pradžioje misionierių ekipa, kurią sudarė Adalbertas, jo brolis Gaudencijus, lenkas Benediktas ir dar tikriausiai bent vienas vertėjas, sėdusi į valtelę pasiekė salelę, kurioje vyrai kelioms dienoms apsistojo. Greitai naujiena apie „nežinomos išvaizdos ir negirdėto kulto“ atvykėlius pasklido tarp vietinių pagonių. Neteko ilgai laukti, kol atskubėjo vikrių pagonių komanda, ėmusi šniukštinėti po salą, kol vienas aptikęs psalmes giedantį Adalbertą šiam smogė irklu į tarpumentę. Ant žemės patiestas vyskupas dėkojo Dievui už parodytą gailestingumą ir malonę, o iš kitos pusės pasipylė grasinimai: „Jei tuojau pat nepasitrauksite, žūsite baisiai kankinami!“. Pasitraukę iš salos misionieriai nuvyko į prekyvietę, kur juos apstojo „šunų galvos“.
Kas tai? – klausimas, nuo seno nedavęs ramybės mokslininkams. Tik ne taip seniai ėmė ryškėti, kad iš pusiau mitologinių nuogirdų žinomi „šungalviai“ galėjo būti iš tiesų realūs žmonės, aktyviau nei likusieji atsidėję pagoniškoms apeigoms, kurias atlikdavo su šunų kaukėmis, padėdavusioms kaip įmanoma labiau priartėti prie žvėrių pasaulio. Adalbertui prisistačius, kas jis toks, ir pranešus, jog atvykęs jų „išvaduoti iš velnio nagų“ bei paversti krikščionimis, žinoma, jam buvo pasiūlyta kuo greičiau dingti iš šitos žemės. Priverstas trauktis be kankinio pergalės vainiko, Adalbertas šiek tiek nuliūdo, bet rankų nenuleido.
Jis mąstė apie tai, kaip būtų galima šiuos laukinius žmones patraukti prie Evangelijos: gal misionieriams reikėtų įsikurti šalia jų ir misti savo rankų darbu, gal jiems derėtų užsiauginti ilgus plaukus ir išoriškai supanašėti su vietiniais, kuriems tokį nerimą sukėlė jų išvaizda ir apranga. Panašioms mintims nebuvo lemta išsipildyti, nes atskubėjo įtūžėlių minia, kuriai vadovavo kažkoks prūsas, viręs kerštu dėl to, jog lenkai kažkada kovoje nužudė jo brolį. Negalėdamas rasti geresnio taikinio savo kerštui išlieti, jis ietimi persmeigė ramiai pievoje sėdintį vyskupą, kurį pribaigę prūsai nukirto galvą ir pamovę ją ant mieto su „linksma daina“ grįžo pas saviškius. Tai įvyko per 997 m. Velykas, balandžio 23-iąją.
Likimas nebuvo toks žiaurus Adalberto palydovams, kurie grįžo į Lenkiją ir apsakė, kas nutiko. Boleslovas I išpirko iš prūsų kankinio palaikus už tiek aukso, kiek jie svėrė. Tai buvo menka kaina, palyginti su tuo, ką jis gavo. Šv. Adalberto kankinystė plačiai nuskambėjo po visą to meto Europą. Jau 999 m. šv. Adalbertas buvo kanonizuotas. Kitais metais Otonas III kaip atgailaujantis piligrimas išsiruošė kelionėn į Gniezną.
1000 m. kovo mėnesį susitikęs su Lenkijos valdovu Boleslovu I imperatorius Otonas gavo labai brangią dovaną – dalį šv. Adalberto relikvijų. Šv. Adalberto pavyzdys uždegė ir šv. Brunoną. Žinia apie šv. Adalberto kankinystę paskatino jį tapti vienuoliu.
Kaip ir šv. Adalbertas, šv. Brunonas buvo nepaprastai aktyvus misionierius, kuris savo misijinę veiklą 1004–1009 m. plėtojo teritorijoje nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Šv. Brunonas buvo ir vienas pirmųjų šv. Adalberto biografų – jo gyvenimą ir kančią aprašė 1004 m. ir dar kartą redagavo prieš pat išvykdamas į paskutinę misijos kelionę, kurios metu pasiekė Rusios ir Lietuvos pasienį.Su jo vardu mes siejame pirmąjį Lietuvos paminėjimą metraščiuose.
kazys.lt inf.