Dar praėjusio šimtmečio pabaigoje, 1992–1996 metais, kai Lietuvą valdė LDDP, Seime vyko dalykai, dabar atrodantys pasibaisėtinai. Tuomet buvo priiminėjami privatizacijos, valstybės turto pardavimo įstatymai. Balkone, iš viršaus žvelgdami į salę, sustodavo keliolika tuomet socialinį statusą demonstravusiais raudonais ir žaliais švarkais vilkinčių jaunuolių. Jie pasiskirstydavo „reikalingus“ Seimo narius ir akylai stebėdavo, kaip už jų grupuočių vadams naudingus sprendimus balsuos parlamentarai, su kuriais iš anksto būdavo suderinta balso kaina. Balsavimas, aišku, būdavo atviras…
Apie šitą vis besikartojusią situaciją pasakojo tuometinės opozicijos narys, profesorius, intelektualas, garbingas žmogus. Nebepakęsdamas tokių „žaidimų“, per ketverius kadencijos metus jis parašė dvi puikias istorines knygas ir daugiau į Seimą nebesibalotiravo.
Kodėl primenu daugiau kaip poros dešimtmečių senumo istoriją? Ką bendro ji turi su šiandiena?
Deja, neilga atkurtos Lietuvos politinė istorija liudija, kad ir šiandien partijoms ir kai kuriems politikams didelę įtaką darė ir tebedaro įvairios struktūros. Įsivaizduokime: partija gavo paramą iš vieno ar kito suinteresuoto asmens, grupuotės. Atviras balsavimas tokiems legaliems ar ypač nelegaliems rėmėjams leistų reikalauti iš Seimo narių „teisingo“ balsavimo ar net šantažuoti juos. Ir tik slaptas balsavimas užtikrina laisvą ir sąžiningą parlamentaro nuomonės pareiškimą.
Praėjusią savaitę parlamentaras Justas Džiugelis nesulaukė Seimo palaikymo teikdamas Statuto pataisą dėl atviro balsavimo, juolab kad vakariniam posėdžiui einant į pabaigą salėje tebuvo pusė Seimo narių, už projektą balsavo 30, „prieš“ buvo 13, susilaikė 27 parlamentarai. Aš balsavime nedalyvavau dėl principo: tik slapto balsavimo metu parlamentaras iš tikro gali apsispręsti niekieno neįtakojamas ir tik pagal savo sąžinę. Prisiminkime priesaiką, kurią kiekvienas mūsų davėme, dauguma prisiekę ir Dievo vardu.
Tačiau nereikėjo ilgai laukti: grupė parlamentarų vėl įregistravo panašias pataisas dėl Seimo nario apkaltos. Tarp atviro balsavimo šalininkų, pasirašiusių projektą – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis, premjeras Saulius Skvernelis, J. Džiugelis bei kiti „valstiečiai“, Socialdemokratų darbo frakcijos seniūnas Andrius Palionis, dargi keli mano kolegos konservatoriai.
Kaip bebūtų keista (o gal atvirkščiai – savaime suprantama), palaikymo Seime sulaukė netgi „valstiečių“ pirmininko R. Karbauskio projektas atvirai balsuoti dėl nepasitikėjimo Seimo pareigūnais ar valstybės institucijų vadovais. Kol kas visais šiais atvejais privalu rengti slaptus balsavimus.
Įsivaizduokime galimą situaciją: atvirai balsuojama skiriant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininką arba reiškiant jam nepasitikėjimą. Juk šis asmuo vertina Seimo narių darbą, o atviras balsavimas parodo asmeninį parlamentarų požiūrį į šį pareigūną. Ar vėliau toks sprendimas nesuformuos asmeniškumų, įtarumo arba net kerštavimo?
Ar siekiantieji atviro balsavimo nesupranta, kas yra slaptas balsavimas ir kokia jo reikšmė demokratijai, ar pataikauja populistams ir miniai, o gal tyčia griauna demokratinę sistemą ir siekia apskritai sunaikinti parlamentarizmą ir įtvirtinti autoritarinę valdžią.
Esu baigęs VU Istorijos fakultetą, tad drįstu priminti skaitytojams 1926-ųjų perversmą. Tuomet dalis visuomenės, netgi ir išsilavinusios inteligentijos, garsių Lietuvoje žmonių nemokytiems ir demokratijos beveik neragavusiems tautiečiams piršo mintį, kad parlamentarizmas yra blogis, kad „seimokratija“ (Seimo valdžia) žlugdo valstybę, kad partijos nereikalingos.
Ar ne panašius šūkius skelbia šiandien ir vadinamoji „nesisteminė“ žiniasklaida, ir komentaruose dieną naktį dirbantys „troliai“, netgi kai kurie mokslų daktarai, universitetų dėstytojai. Galima tikėti, kad jiems demokratija nuo sovietmečio taip ir liko nepažintas politikos labirintas. Bet greičiausiai priežastis daug paprastesnė, ją metinėje ataskaitoje paminėjo ir Valstybės saugumo departamentas – Kremlius dirba savo juodą darbą, Judo grašiais pirkdamas sau pavaldžius tarnus, nesirinkdamas, ar tai plepi bobutė, ar nenusisekusio likimo inteligentas, ar stambus verslininkas, gyvenantis iš prekybos su Rusija.
Tie, kas tvirtina, kad slaptas balsavimas yra blogis, todėl blogio naikinimas yra gėris, ir Seimas gali laužyti įstatymus vardan tokio „gėrio“, su teisine sąmone nebuvo susitikę nė parlamento koridoriuje.
Yra ir nepakeičiamų išimčių. 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo išrinktas slaptu balsavimu. Slaptu balsavimu buvo išrinkta ir Lietuvos Taryba, paskelbusi 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą. Pati Taryba slaptu balsavimu rinko savo pirmininką ir prezidiumo narius.
Tačiau lemtingų valstybei rinkimų nereikėtų gretinti su „balkono žaidimėliais“. Pasikeitė laikai, o kas nesuspėjo pasikeisti su jais, tegul dar kartą apmąsto balsavimo dėl Mindaugo Basčio apkaltos rezultatą.
Didžiulį visuomenės ir dalies Seimo narių pasipiktinimą sukėlė veidmainiškas slapto balsavimo biuletenių fotografavimas. Ką kalbėti apie slaptumą, jeigu už savo balsą atsiskaitai lyderiui nusiuntęs „teisingą“ biuletenio nuotrauką. Kokioms vertybėms ir kieno interesams atstovaujama pažeidžiant ir padorumą, ir dabar Seime galiojančią tvarką? „Balkonas“ nusileido į posėdžių salę? Atvirai, be slapstymosi…
Kazys Starkevičius
