Kai kryžius savo laukuose pradėjo statyti net tie ūkininkai, kurių nepriskirčiau kas sekmadienį einančiais į bažnyčią, nuoširdžiai pagalvojau – nejaugi mus teišgelbės kančios ir atpirkimo ženklas?
O kas belieka? Seimo Kaimo reikalų komisijos posėdyje vienareikšmiai buvo pasakyta, kad mažėja tiek pieninių, tiek mėsinių gyvulių skaičius ūkiuose. Grūdininkystė, kaip alternatyva gyvulininkystei, krenta iš pajamingų ūkio šakų dėl didinamo „žaliojo“ kuro akcizo. Vadinamoji ekologinė žemdirbystė traukiasi likdama tik egzotiniu užsiėmimu.
Kur nueisime, kuo maitinsimės, mielieji? Kai prekybos centre miestietis mato graikišką, estišką, lenkišką produktą, jam rūpi viena – kaina. Paklauskim savęs – kas ją nulemia. Ar ne tie patys mokesčiai, užklumpantys ūkininką pradedant žaliuoju dyzelinu ir baigiant socialiniu draudimu laikinai įdarbintam talkininkui…
Miestas valdo. Tą matome ne tik iš ūkininkus žeidžiančių piktų komentarų, bet ir iš arogantiško mūsų gyvensenos traktavimo, piktos pašaipos Zapyškio šventorių paverčiant betoniniu „aerodromu“. Miestas, kurio dauguma gyventojų – išeiviai iš to paties žaliojo kaimo, šiandien skaudžiai atsispiria nuo savo kilmės, tarsi norėtų paniekinti giminės istoriją. Tai ne kelias ir ne sprendimas. Visa Lietuva yra didelis veiklus kaimas, kuriame dirba įvairiausių profesijų mūsų vaikai ir anūkai. Visi jie turėtų nusilenkti žaliesiems kryžiams, nes juose paženklintas tėvų ir senelių triūsas.