1918 m. vasario 16-ąją dvidešimt Lietuvos vyrų – signatarai Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis – Vilniuje pasirašė Nepriklausomybės aktą, iš esmės pakeitusį tautos likimą ir jos istoriją. Kaip viskas vyko, kas buvo tie žmonės ir kokie jų likimai?
Tarytum nieko nebūtų įvykę. . .
1917–1918 m. žiema buvo labai šalta, speiguota. Pasakojama, kad J. Basanavičius neturėjo kuo užkurti krosnies, nes tuo metu daugeliui trūko malkų. Lietuvos Tarybos nariai nusprendė susirinkti Vilniuje esančiame K. Štralio name, kur buvo kur kas šilčiau. A. Stulginskis yra sakęs: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis. “
Istorikas R. Klimavičius pamėgino atkurti Vasario 16-osios įvykių eigą ir nuotaiką: „Prieš vidudienį į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto patalpas Vilniuje, K. Štralio namuose Didžiojoje g. 30, renkasi 1917 m. lietuvių konferencijoje išrinktosios Lietuvos Tarybos nariai. Įėję į kiemą, kairėje esančiais laiptais jie pakyla į trečią aukštą. <…> Visi Lietuvos Tarybos nariai – rimtai nusiteikę, mažai kalbūs – sueina į nedidelį Komiteto pirmininko kabinetą. Visada šnekus P. Klimas bando pakelti susirinkusiųjų nuotaiką, tačiau tai jam nelabai sekasi.“
Pirmininko vietą, kaip vyriausias amžiumi, buvo paprašytas užimti J. Basanavičius. Susijaudinęs ir kiek sutrikęs, jis eina prie stalo ir suabejoja, ar sugebės atlikti šias garbingas pareigas. Tačiau posėdžio nutarimo projektas jau iš anksto paruoštas, suderintas su visais Tarybos nariais ir surašytas dideliame lape guli ant stalo. Todėl pirmininkaujančiajam belieka tik jį garsiai perskaityti. Iškilmingoje rimtyje, Tarybos nariams stovint, J. Basanavičius skaito.
Beje, šiandien žinoma, kad J. Basanavičius tada pirmininkauti nelabai norėjo. A. Stulginskis yra taip apibūdinęs J. Basanavičių prieš Vasario 16-osios akto priėmimą: „Kuklus senelis kelias iš savo kėdės, kad užimtų pirmininkaujančiojo vietą ir sako: „Kaip aš čionai tokiam svarbiam reikalui – gal nesugebėsiu…“
Komiteto sekretorius kunigas P. Dogelis paprašomas parūpinti plunksnakočių su plunksnomis ir rašalo ką tik priimtam dokumentui pasirašyti. Pirmasis po nutarimo tekstu pasirašo J. Basanavičius, po jo – ir kiti Lietuvos Tarybos nariai abėcėlės tvarka. Kai Nepriklausomybės aktas jau paskelbtas ir pasirašytas, J. Vileišis pareiškia norą kaip relikviją pasiimti pasirašyti naudotus plunksnakočius su plunksnomis, tačiau P. Dogelis paaiškina, kad tai Komiteto nuosavybė ir turi likti čia, kad būtų išsaugota istorijai.
Vėliau posėdyje apsvarstomi dar keli klausimai. Beje, pasirašę Nepriklausomybės Aktą Tarybos nariai išsiskirstė be jokios euforijos: kaip savo atsiminimuose rašė P. Klimas, „paprasčiausiu būdu, tarytum nieko nebūtų įvykę“, išėjo pietauti.
Akto „kontrabanda“
Lietuva, tuo metu okupuota kaizerinės Vokietijos, savarankiškų politinių žingsnių daryti negalėjo. „Lietuvos aido“ laikraščio tiražas, paskelbęs Nepriklausomybės aktą, buvo konfiskuotas ir sunaikintas, pavyko išgelbėti tik keliolika egzempliorių. Kiti leidiniai buvo priversti ignoruoti akto pasirašymo faktą, tačiau užsienyje, visų pirma Vokietijoje, žinia pasklido gana greitai. Kaip tai pavyko?
Akto „kontrabandos“ per pasienį istorija apaugusi įvairiomis legendomis. Aišku, kad pagrindine didžiosios naujienos išviešinimo „kaltininke“ tapo dvarininkaitė Jadvyga Chodakauskaitė (prezidento A. Smetonos žmonos Sofijos sesuo), slapta perdavusi deklaracijos tekstą patikimam vokiečių karo žurnalistui, neatsilaikiusiam prieš jaunos panelės žavesį. Vokiečio pastangomis žinia apie Tarybos sprendimą pasiekė imperinei Vokietijos politikai nepalankių laikraščių redakcijas.
Tarybos nariai suvokė, kad pralaužti okupacinės valdžios pastatytą informacinę sieną gali padėti svarus Vokietijos parlamento (Reichstago) narių žodis. Juozo Gabrio ir saujelės kitų Vakarų Europoje gyvenusių lietuvių pastangomis pavyko užmegzti draugiškus santykius su įtakingais Vokietijos politikais.
Buvo aišku, kad reikia siųsti Tarybos narių delegaciją į Berlyną susitikti su kancleriu ir užsitikrinti Reichstago narių palankumą. Tačiau Lietuvą valdantys vokiečių kariškiai dar ilgai neleido Tarybos nariams išvykti į užsienį.
Ilgai lauktas Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas buvo paskelbtas 1918 m. kovo 23 d., tačiau kaizerio Vilhelmo II pasirašytame akte nebuvo net užsiminta apie vasario 16 d. nutarimą – valdančiųjų Reicho sluoksnių mintyse Lietuva ilgainiui turėjo tapti Vokietijos satelitu.
Beje, artėjant prie 1918-ųjų vasario 16-osios reikėjo net tokios diskusijos: kuri sąvoka būtų tinkamiausia savarankiškam politiniam ir teritoriniam lietuvių tautos dariniui vadinti – tėvynė, valstija, viešpatystė, ciecorystė, valdystė, šalis, kraštas ar valstybė. Apsistota ties valstybės sąvoka.
Signatarų pasirinkimai…
Pirmoji Lietuvos valstybės Taryba, kuri 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Iš kairės į dešinę sėdi: J. Vileišis, dr. J. Šaulys, kun. J. Staugaitis, S. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, S. Kairys, J. Smilgevičius. Stovi: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, D. Malinauskas, kun. V. Mironas, M. Biržiška, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas, P. Dovydaitis.
Nuotr. iš Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų archyvo
Nepriklausomybės Akto signatarai atstovavo visiems Lietuvos regionams. Iš Suvalkijos buvo kilę S. Banaitis, J. Basanavičius, P. Dovydaitis, P. Klimas, J. Staugaitis ir J. Vailokaitis.
Iš Žemaitijos buvo taip pat šeši signatarai – M. Biržiška, S. Narutavičius, J. Smilgevičius, A. Stulginskis, J. Šaulys ir K. Šaulys. Latvijos pajūrio miestelyje Paviluoste gimė K. Bizauskas.
Aukštaičiai buvo V. Mironas, A. Petrulis, J. Šernas, J. Vileišis, A. Smetona bei S. Kairys. Krėslaukyje, Latvijos–Gudijos pasienyje gimė D. Malinauskas.
Dauguma būsimų signatarų politinę veiklą pradėjo dar būdami moksleiviai slaptuose lietuvių moksleivių būreliuose ar tiesiog dalyvaudami protesto akcijose, nukreiptose prieš prievartinį lietuvių moksleivių dalyvavimą stačiatikių pamaldose ar vertimą klasėje kalbėti poterius ir kitas maldas rusiškai. Už tokias akcijas iš gimnazijos buvo pašalinti S. Kairys, A. Petrulis, A. Smetona. Už lietuvišką veiklą iš gimnazijos buvo pašalintas M. Biržiška, persekiojamas gimnazistas J. Vileišis. Daugelis studijuodami Rusijos universitetuose bei institutuose buvo slaptų lietuviškų ratelių nariai. Kai kurie prisidėjo prie lietuvių politinių partijų kūrimo bei veiklos.
Iš 20 signatarų 19 buvo baigę aukštuosius mokslus. Tik S. Banaitis tebuvo baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. 1926 m., jau turėdamas 60 metų, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė – 1933 m. mirė. Peterburgo universitetą buvo baigę 5 signatarai, Maskvos – 4, technikos institutus Peterburge – 2, po vieną signatarą aukštąjį išsilavinimą įgijo Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Keturi buvo baigę Peterburgo katalikų dvasinę akademiją.
Daugiausia buvo teisininkų – net 7 (S. Narutavičius, J. Šernas, P. Dovydaitis, M. Biržiška, A. Smetona, K. Bizauskas, J. Vileišis). Kunigai buvo keturi: V. Mironas, A. Petrulis, J. Staugaitis, K. Šaulys. J. Staugaitis turėjo aukščiausią bažnytinį rangą – 1926 m. tapo Telšių vyskupu ordinaru.
Beje, Kauno kunigų seminarijoje studijavo ir J. Šaulys, bet iš jos buvo pašalintas už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. A. Stulginskis buvo baigęs Kauno kunigų seminariją, bet pasiprašęs atidėti kunigo šventimus. Vėliau baigė agronomijos mokslus. A. Smetona buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, bet po kelių savaičių išstojo.
Du signatarai buvo agronomai (A. Stulginskis ir D. Malinauskas), du finansininkai (J. Šaulys ir J. Vailokaitis), istorikas (P. Klimas), medikas (J. Basanavičius), ekonomistas (J. Smilgevičius) ir inžinierius technologas (S. Kairys).
Jauniausias Nepriklausomybė Aktą pasirašęs signataras – K. Bizauskas. Tuo metu jam buvo tik 25 metai. Vyriausias J. Basanavičius tuo metu ėjo 67-uosius metus.
… ir likimai
Istorijos pervartos skaudžiai atsiliepė ir Lietuvai, ir jos nepriklausomybės kūrėjams.
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios mirė S. Narutavičius, J. Šernas, A. Petrulis, S. Banaitis ir J. Basanavičius. Nacių okupacijos metais Lietuvoje mirė J. Staugaitis, J. Vileišis ir J. Smilgevičius.
Kitų 12 signatarų likimas toks pats tragiškas, kaip ir jų atkurtos Lietuvos valstybės. Nuo gresiančio sovietų teroro 6 pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, 1940 m., pasitraukė A. Smetona, J. Vailokaitis ir J. Šaulys. Bėgdami nuo antrosios sovietų okupacijos S. Kairys, M. Biržiška ir K. Šaulys pasitraukė 1944 m. vasarą. Išeiviai mirė kas Vokietijoje, kas Šveicarijoje, kas Amerikoje…
Šeši signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. V. Mironą ir K. Bizauską NKVD areštavo dar 1940 m. liepą. Prasidėjus 1941 m. Vokietijos ir sovietų karui, K. Bizauską enkavėdistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė gilyn į Rusiją ir pakelyje kažkur už Minsko sušaudė. V. Mironas per Birželio sukilimą iš kalėjimo buvo išlaisvintas, bet po karo sovietai jį vėl suėmė. Mirė 1953 m. Vladimiro kalėjime.
A. Stulginskis, D. Malinauskas ir P. Dovydaitis 1941 m. birželio 14 d. su šeimomis buvo ištremti. D. Malinauskas su šeima pateko į Altajų. Ten, netoli Bijsko, 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje mirė nuo bado. P. Dovydaitis 1942 m. sušaudytas Sverdlovske. A. Stulginskis lagerį ištvėrė, 1954 m. iš lagerio ištremtas pas žmoną į Komiją. 1956 m. grįžo į Kauną, dirbo Vytėnų sodininkystės ūkyje, 1969 m. mirė Kaune.
Abiejų okupantų režimų lagerininko dalią patyrė diplomatas P Klimas. Antrasis pasaulinis karas jį užklupo dirbantį ambasadoriumi Paryžiuje. Naciai 1940 m. Lietuvos ambasadą Paryžiuje uždarė ir pastatą atidavė sovietams, o ambasadorių suėmė ir metus išlaikė koncentracijos stovykloje, o paskui išsiuntė į Lietuvą. 1944 m. į Vakarus pasitraukti nespėjo, buvo sovietų suimtas ir įgrūstas į lagerį. Iš jo grįžo paliegęs ir 1968 m. mirė Kaune.
Laisvės idėja – neįveikiama
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą prasidėjo valstybės griovimas, jos tradicijų ir simbolių naikinimas. 1940 m. rugsėjo 26 d. uždrausta Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo – valstybinė šventė, įprasminusi Lietuvos nepriklausomybės idėją. Nors ir uždrausta, Vasario 16-oji liko gyva.
Nuo pat pirmosios sovietinės okupacijos patriotiškai nusiteikę pavieniai ar į pogrindines organizacijas susibūrę Lietuvos žmonės, daugiausia jaunimas, visuomenei siuntė ženklus, liudijančius, kad laisvės troškimas vis dar gyvas. Ant pastatų, kaminų, medžiuose ar kitose vietose būdavo iškeliamos slapta pasiūtos trispalvės, platinami atsišaukimai, raginantys kovoti už nepriklausomybę.
Ir mes mokykloje keisdavomės prieškariu išleistomis knygomis, pasikalbėdavome apie Nepriklausomybės metus.
Mano klasės draugas Donatas Naujokas 1972 m. vasario 16-ąją ant mokyklos katilinės kamino iškėlė trispalvę. Buvo didžiulis skandalas, baigęs mokyklą Donatas gavo tokią charakteristiką, kad jam visi ateities keliai buvo užkirsti.
Tačiau jaunimas rasdavo būdų paminėti svarbią dieną. Jei turėjai draugą, gimusį vasario 16-ąją, galėjai švęsti drąsiau. Tiesa, KGB tučtuojau reaguodavo į tokius paminėjimus, bet dingstis susibūrimui būdavo legali: gimtadienis. Ir man tokioje šventėje teko dalyvauti…
Plakatą nupiešė ir 1949 m. vasario 16 d. naktį ant trijų telegrafo stulpų Vilkaviškyje iškabino Juozas Jurgelaitis ir Vytas Kadusauskas.
Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka
Vasario 16-ąją simboliškai įprasmino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, patvirtinusi Lietuvos valstybės tęstinumą ir galutinį Laisvės kovų tikslą – nepriklausomos parlamentinės Lietuvos valstybės atkūrimą. Partizanai okupacijai priešinosi negailėdami gyvybių, jų kovų dėka šiandien turime mažiausiai iš visų Baltijos šalių čia atsikrausčiusių okupantų palikuonių.
1988 m. vasario 11 d. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, remdamasis JAV Kongreso rezoliucija, Vasario 16-ąją paskelbė Lietuvos nepriklausomybės diena ir pasiūlė ją minėti kaip visoms laisvės ir nepriklausomybės siekiančioms tautoms svarbią dieną. Sovietų valdžia, reaguodama į šį pareiškimą, 1988 m. vasario 15 d. Vilniuje organizavo mitingą, kuriame pasmerkė JAV prezidento rezoliuciją.
1988 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo įvesta pusiau karinė padėtis. Miesto gatvėse patruliavo sustiprinti KGB, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės, milicijos, draugovininkų ir partinių-sovietinių darbuotojų būriai, praeiviams uždrausta rinktis į susibūrimus. Vasario 16 d. ryte disidentai Vytautas Bogušis, Felicija Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas buvo atvesdinti į KGB pastatą ir iki pat vakaro tardytojų apklausiami.
Nepaisant bauginimų Vilniuje, Rasų kapinėse, ant Jono Basanavičiaus kapo buvo padėtos gėlės, Šv. Mikalojaus bažnyčioje aukotos šv. Mišios, o vėlų vakarą žmonės susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir Katedros aikštėje, kur buvo giedamas Lietuvos himnas. Tai buvo paskutinis nesankcionuotas Vasario 16-osios minėjimas sovietinėje Lietuvoje.
1989 m., po ilgų draudimo metų, pirmą kartą visoje Lietuvoje viešai ir iškilmingai buvo švenčiama Vasario 16-oji. Miestuose ir kaimuose plazdėjo trispalvių jūra, šventė sugrįžo…
Kazys Starkevičius, LR Seimo narys