Kartais biurokratų tarpe juokaujama, kad popierius turi pagulėti stalčiuje, idant įtiktų viršininkui. Pirmą kartą atmetus galima palaikyti, nunešti nepakeitus, ir tada jau šefas sakys: va dabar kaip tik – kai nori, gali. Kiekviename pajuokavime yra tik dalis juoko – taip ir su pagalbos į bėdą patekusiems žemdirbiams fondu.
Kai pieno krizės ištikti žemdirbiai ieškojo išeities – 2016 metų balandį – kartu su tuometiniais Seimo nariais Arvydu Vidžiūnu ir Broniumi Pauža įregistravome Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo papildymo projektą, kurio tikslas buvo sukurti Žemės ūkio stabilizavimo fondą (toliau – Fondas). Šiam projektui Seime po pateikimo buvo pritarta, tačiau iki svarstymo praėjusioje Seimo kadencijoje nebuvo prieita. Šiemet, lietums nuskandinus tūkstančius hektarų pasėlių, šios idėjos lyg gelbėjimosi šiaudo griebėsi ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, pareiškęs, kad Vyriausybė neturės lėšų kompensuoti žemdirbių patirtus nuostolius. Taigi, žiema ir vėl atėjo netikėtai arba kol žaibas netrenks – „mužikas“ nesižegnos?
Kas gi prieš metus buvo siūloma ir tvarkingai „užmarinuota“? Įsteigus tokį Fondą, jo lėšomis būtų galima paremti ūkininkus ir žemės ūkio įmones esant krizinei situacijai, siekiant kompensuoti patirtus nuostolius dėl stichinių nelaimių ir kitų nuo ūkių veiklos nepriklausančių priežasčių. Tačiau tai būtų tik viena teigiama Fondo paskirtis. Manau, kad šis Fondas turėtų teikti paramą žemdirbiams siekiant palaikyti ir skatinti gamybą. Dažnai ūkininkai, ypač pavasarį, pritrūksta apyvartinių lėšų sėklai, trąšoms, kitoms gamybai reikalingoms priemonėms įsigyti, jiems tenka imti paskolas iš banko, mokėti dideles palūkanas. Tačiau ne visi paskolą iš banko gali gauti. Tada pas ūkininką ateina visokie sėklų, trąšų, pesticidų, atsarginių dalių pardavėjai, kurie įsiūlo savo prekes į skolą, o vėliau, kai ūkininkas negali laiku apmokėti susidariusios skolos, prievartaujama atsiskaityti žeme. Tai ūkininkui akmuo po kaklu, jis praranda ūkį, per prievartą padaromas baudžiauninku. To neatsitiktų, jei būtų toks Fondas, kurio lėšomis būtų galima kompensuoti žemdirbiams banko palūkanas už apyvartinėms lėšoms paimtą paskolą.
Fondas, kuris galėjo pradėti veikti jau nuo 2016 m. birželio, galėtų būti sudarytas iš keleto šaltinių: Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės lėšų ir pačių žemdirbių atskaitymų nuo deklaruotų pasėlių ploto bei žemės ūkio produkcijos supirkėjų įmokų nuo supirktos produkcijos.
Įmokų dydžiai galėtų būti politinių diskusijų bei derybų objektas. Jei būtų pritarta minėto įstatymo projekte siūlomam 0,5 proc. atskaitymų nuo supirktos produkcijos dydžiui, vien iš šio šaltinio per metus į fondą būtų surenkama apie 7 mln. eurų. Disponuoti Fondo lėšomis turėtų jo valdyba, kurios ne mažiau kaip pusę narių sudarytų žemdirbių savivaldos organizacijų atstovai. Toks Fondas būtų stabilizuojantis veiksnys ne tik ištikus stichinėms nelaimėms ar kilus krizinėms situacijoms, bet ir gamybos nuosmukio ar laikinų nepriteklių metu. Fondo lėšos neturėtų būti naudojamos ūkininkų, nelaikančių gyvulių ir nevykdančių gamybos, rėmimui.
Dabartinis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, buvęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas, susipažinęs su tuometiniu įstatymo pataisos projektu, teigė, kad svarbiausia ne pats Fondo kūrimo ar egzistavimo faktas. Daug svarbiau, kas juo disponuos, ar jis iš tikrųjų bus veiksnus, tačiau visiems žemės ūkio gamybos sektoriams labai svarbu turėti tokį stabilizavimo fondą, nes nuo krizės neapsaugota jokia žemės ūkio veikla – nei grūdų, nei galvijų ar kiaulių auginimas. Stabilizavimo fondo lėšomis būtų galima pasinaudoti pačiais sudėtingiausiais atvejais, kai reikia gelbėti kurią nors iš veiklos sričių.
Praėjusią savaitę Ministrų kabinetas apsisprendė atsižvelgti į Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos rekomendacijas ir paskelbė šalyje ekstremalią situaciją, nes dėl lietaus padarinių Lietuvos ūkininkai patyrė dešimtimis milijonų eurų skaičiuojamų nuostolių. Pasak Premjero, ekstremalios situacijos paskelbimas leis kreiptis į Europos Komisiją dėl patirtų nuostolių atlyginimo, panaudoti Vyriausybės rezervo fondo lėšas. Tenka apgailestauti, kad Vyriausybės rezerve yra tik 1,5 mln. eurų, tačiau keisčiausia, kad šios lėšos žemdirbių nepasieks, jas planuojama panaudoti ekspertų paslaugoms apmokėti kreipiantis į Briuselį dėl paramos žemdirbiams, patyrusiems nuostolių.
Pirminiais Žemės ūkio ministerijos duomenimis, nuostoliai dėl lietaus padarinių gali siekti apie 40 mln. eurų, tačiau Žemės ūkio rūmai skaičiuoja, kad jie gali sudaryti daugiau nei 200 mln. eurų. Dėl lietaus gausos sukeltą ekstremalią situaciją yra paskelbęs penktadalis iš 60 Lietuvos savivaldybių.
Jeigu 2016-ųjų birželį būtų priimtas įstatymas dėl Žemės ūkio stabilizavimo fondo, šiandien nereikėtų ieškoti paramos po europines kišenes, nes po tvano reikia ieškoti ne valties, o skenduolių – rapsų, kviečių, bulvių… Taigi – žaibas jau trenkė, gal ir persižegnoti šįkart pavyks?
Kazys Starkevičius
Seimo TS-LKD frakcijos narys
Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas
