Trisdešimt metų? Tikrai trisdešimt? Kaip greitai jie pralėkė; užaugo vaikai, beržai po langais, iškeliavo amžinastin močiutės, tą vakarą prie televizorių budėjusios su džiaugsmo ašaromis akyse…
Vilties vasara – Sąjūdžio banga, Baltijos kelias. Laisvė buvo taip trokštama ir Lietuva buvo pasiryžusi jai pasiaukoti. Kaip skaudu, kad tų aukų iš tiesų prireikė Sausio 13-osios naktį, Medininkų pasienio poste, pučo rugpjūtį prie Seimo.
Ir kai šiandien girdžiu sakant „Ne už tokią Lietuvą kovojome“, norisi paklausti – o kaip mes kovojome? Tai buvo ne kova, o ryžtas, degantis drąsa ir džiaugsmu. Argi galėjome neskubėti į kelią pasitikti Tėvynės? Ji pas mus parėjo, grįžo nešina okupacijos metų skauduliais, mūsų pačių klaidomis ir kaltėmis, grįžo tokia, kokios buvome užsipelnę. Mes tris dešimtmečius gydome jos žaizdas, įrėžtas mūsų širdyse. Mes ją puošiame naujais namais ir bažnyčiomis, sotiname savo laukuose užauginta duona, džiuginame puikiu jaunimu, mokslo darbais.
Kas šito nemato, Tėvynės meilė jam tą pakylėtą vasarą buvo tik išsvajota pasaka be tikrovės ženklų, nesinori sakyti – noras, kad prabustume šalyje, kur tarp medaus krantų pieno upės teka. Taip nebūna. Viskas, kas sukurta naujo, yra atkaklaus ir nuoširdaus darbo rezultatas. Jis ir negalėjo būti kitoks, nes jame atsispindi tai, kokie esame mes patys. Ar dar prisirišę prie vergovės metų, ar jau gyvenantys laisvėje.
Vienybės ilgesys. Kaip dažnai apie jį kalbama minint svarbias valstybei sukaktis… Taip, buvo stulbinanti vienybė, bet jos į kasdienybę neatsineši, nes didysis tikslas pasiektas, reikia dirbti. Reikia ieškoti bendrų tikslų, santarvės, tos kasdienės vienybės, be kurios payra šeimos, bendruomenės, valstybės darna.
Ar galim rasti vienybę su tais, kurie savo tinklaraščiuose, dienraščių komentaruose, tulžingose rinkimų kalbose skandina Lietuvą neapykantos purvuose, su proletaro kūju išeina daužyti paminklų? Ne vienybės čia reikia. Reikia drąsos į akis pasakyti – klystate. Nebūkim sovietmečio įbauginti tyleniai, tik sau pasiliekantys mintis ir žodžius.
… Pažiūrėkim į tų metų vasaros nuotraukas: tūkstančiai rankomis susikibusių žmonių, lėktuvas, barstantis gėles ant jų galvų, vėliavos, automobilių rikiuotė šalikelėje. Žiūrėkim taip, kaip žiūrim į savo vestuvines nuotraukas: visko buvo, bet čia mes jauni ir gražūs. Per tiek metų užauginti vaikai, sukurti namai, išgyventa daug brangių dienų. Ir Lietuva mūsų šeima, kurioje kiekvienas turime pašaukimą ir pareigą.
Kazys Starkevičius